- išlup
- 1 išlùp interj. išgrauš; pršn. dėkui: Nepasakė nei dėkui, nei išlup Sb. Nė dėku, nė išlup nesakęs išėjo Lnkv. Jonu dėku, o tau tai išlùp Slm. Išlup tau, berneli, plonaliežuvėli, išviliojai man dukrelę, rugių pjovėjėlę (d.) Kp. Pasigėriau sau, sau, išlup, vyrai, tau, tau JD1408. Išlùp tau, bernužėli, už tavo kalbelę JD803. Mano įsėta, mano ravėta – išlup ir tėveliui JV1091. ^ Išlùp tau antai [i](aš tavęs nebijau) J. Išlup tau, aš einu sau Šd. Ona (ar kt. vardas), išlup, tegul kyselis rūgsta! (Taip sakydavo šeimininkė, maišydama, raugdama kisielių. Jei pašauktasis vardu atsiliepia, „jo rūgštimi užraugiamas kisielius“. Jei kisielius gardus, atsiliepusiam garbė, jei negardžia rūgštimi įrūgęs – visi iš atsiliepusiojo juokdavosi, jį erzindavo) Slm. Vaikai, išlup, tegul duonytė rūgsta! Rd.
Dictionary of the Lithuanian Language.